Projektas EINAM

Projektinė veikla "EINAM": kai pamokos išeina iš klasės ir pavirsta žygiu

Projekto vaizdo įrašas ŽIŪRĖTI

Yra projektų, kuriuos pristatai. Ir yra projektų, kuriuos išgyveni. I gimnazijos klasių projektas „EINAM“ buvo būtent toks – ne apie skaidres, o apie žingsnius; ne apie sėdėjimą, o apie ėjimą. Tiesiogine prasme. Mes išėjome į Šv. Jokūbo piligrimų kelią – ir per vieną dieną nuėjome apie 11 kilometrų. Projektas apjungė fizinį ir dorinį ugdymą – o mes jį papildėme širdimi. Birželio 3-iąją oras pasitaikė tobulas, nuotaika – dar geresnė, o kompanija – tokia, kur net tylėjimas nesijautė nejaukiai.

Kai kiekvienas sustojimas tampa stotele į save

Pakeliui turėjome 6 stoteles – bet tai nebuvo paprasti poilsio taškai. Pirmoje stotelėje – turėjome pagalvoti ir pasakyti kam skiriame savo ėjimą, vardan ko einame. Dėl draugų, sveikatos, išgyvenimų ir t.t. Antroje stotelėje -  kiekvienas traukėm monetą ir pagal skaičių joje pasakojom, kas gero mums nutiko prieš valandą, dieną ar metus. Paaiškėjo, kad net centas gali priminti labai daug. Vėliau – komandinis iššūkis: nugabenti „sužeistąjį“ tam tikrą atstumą. Reikėjo išradingumo ir bendradarbiavimo – o šiek tiek ir stiprių rankų. Tada – menas iš gamtos. Šakelės, akmenėliai, gėlytės, kriauklytės virto mažais kūriniais, atspindinčiais tai, kaip jaučiamės. Vieni kūrė draugystės paveikslėlį, kiti – mandalas ir pievų peizažus. Ir visa tai – tyliai, iš lėto, su vėju plaukuose. Paskui buvo žaidimai ir dainos, o galiausiai – pasirodymai, kuriuose atsiskleidė mūsų energija ir kūrybiškumas. Visi pasirinkome šokį – gal todėl, kad po tokio žygio kūnas jau pats norėjo judėti ritmu?

Mokytojai – greta mūsų

Ši kelionė tapo ypatinga ne tik dėl veiklų, bet ir dėl mokytojų, kurie žygyje tapo nebe tik lydintys suaugusieji. Jie buvo šalia – ne už ar prieš mus, o su mumis. Kalbėjomės ne apie pažymius, o apie gyvenimą, kartu juokėmės ir diskutavome. Tą dieną nebuvo nei klasės, nei lentos, nei pažymių – tik mes visi, kartu. Ir tai jautėsi. Su jais buvo saugu, linksma ir labai tikra.

Patirtis, kuri lieka

Grįžome ne tik su nuovargiu kojose, bet ir su pilnomis galvomis įspūdžių ir šiluma širdyse. Žygis parodė, kad mokytis galima ir be klasės, ir be vadovėlio. Kad fizinis ugdymas – ne tik kamuolys, o dorinis ugdymas – ne tik sąvokos. Kartais tereikia išeiti į kelią, kad suprastum, kiek daug galima patirti tiesiog einant. Supratome, kad mokymasis gali būti gyvas, jautrus ir linksmas – viskas viename. Kad kartais reikia tiesiog išeiti į kelią, kad suprastum, kiek daug galima išgirsti – ne tik ausimis, bet ir širdimi.

Šis projektas paliko daug daugiau nei įrašą dienyne ar nuotraukas galerijoje – jis paliko prisiminimą, kuris šildo. Ir jau dabar norisi klausti: kada einam vėl?

Žygio dalyvių refleksija:

„Man patiko žygis, labiausiai užsiėmimai prie Dubysos. Manau tokių užsiėmimų galėtų būti daugiau.“ Livija K.

„Žygis visus dalyvius subūrė į vieną didelę draugišką komandą.“ Justinas M.

„Žygis patiko tuom, kad visiškai nesitikėjau tokio kelio. Kai patraukėme į mišką, pilną purvo ir šakų – liko įspūdžiai. Patiko grupinės veiklos.“ Ieva L.

„Kad ir kaip buvo sunku eiti, bet kartu įveikėme šį atstumą. Ačiū visiems, kad praleidome laiką smagiai, drauge. Šis laikas tiesiog buvo nuostabus. Didelį AČIŪ tariu mokytojams.“ Perlita M.

„Patiko. Eičiau dar kartą!” Emilija M.

„Vietoj įprastų pamokų – žygis Šv. Jokūbo keliu! 11 kilometrų juoko, kūrybos, šokių, dainų, bendrystės. Užduotys įtraukė, oras lepino, o mokytojai šalia, kaip draugai. Buvo ne tik naudinga, bet ir beprotiškai smagu!” Ineta Š.

Projekto vadovai: Dalė Ūselienė, Laimutė Neverdauskienė, Birutė Balžekienė, Aurimas Dyglys

Straipsnio autorė Ineta Šliužaitė I a gimnazijos klasė