Pamokos netradicinėse erdvėse

Gyvendamas sparčiai besikeičiančiame ir globalėjančiame pasaulyje, mokytojas suvokia, kad šiandien ugdymo tikslai kur kas sudėtingesni nei seniau. Šiandien į mokyklą ateina visai kitoks mokinys, kuris labai greitai adaptuojasi, yra inovatyvus, dinamiškas, netoleruoja griežtų suvaržymų. Tradicinė mokykla ir įprasti mokymo(si) būdai tokiam mokiniui tampa nebepatrauklūs, todėl vis dažniau diskutuojama, kad galima mokytis kitaip: įvairiau, įdomiau, žaismingiau. Apie mokyklą „be sienų”, kurioje vyrauja ne mokymo, o mokymosi paradigma, kurioje ugdymas organizuojamas netradicinėse edukacinėse erdvėse, kalbama „Geros mokyklos koncepcijoje“. Taigi kaip mums šiais mokslo metais sekasi organizuoti veiklą netradicinėse erdvėse?

3 b klasės mokiniams (mokytoja N. Juknienė) pasaulio pažinimo pamoka vyko mokyklos kieme, parke. Mokiniai kartu su mokytoja atliko tiriamąjį darbą: matavo medžių kamienus, tyrinėjo medžio žievę ir, pritaikę tam tikrą skaičiavimo formulę, nustatė prie mokyklos augančių medžių amžių. Mokiniai su didžiuliu susidomėjimu atliko tiriamąjį darbą ir jiems puikiai sekėsi.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja D. Vaičaitienė 5 a klasės mokiniams dvi pamokas vedė lauko klasėje. Per literatūros pamoką mokiniai skaitė ir analizavo J. Kaupo padavimą „Stirniukas“: aptarė kūrinyje vaizduojamus istorinius laikus, veikėjus, pagrindinį įvykį, aiškinosi, kuo pagrindinio veikėjo Drąsučio pasirinkimas yra svarbus jam, bendruomenei, Lietuvos istorijai. Per kalbos ugdymo pamoką vyko diskusija „Kada vaikai daugiau skaitydavo – seniau ar dabar?“ Mokiniai gilinosi į priežastis, kodėl vaikai mažai skaito, pateikė šios problemos sprendimo būdus. Vienas iš pasiūlymų – dažniau skaityti lauke, patogiai įsitaisius.

Anglų kalbos mokytoja G. Preikšienė lauko klasėje vedė pamokas 5 a ir IVa, b klasėms. Tiek penktokams, tiek dvyliktokams labai patiko nestandartinė mokymosi aplinka. Mokiniai buvo atsipalaidavę, atliko daug kalbėjimo užduočių.

Anglų kalbos mokytoja A. Gedgaudienė septintokus ir dyliktokus taip pat pakvietė į lauko klasę. Linksmai nusiteikę dvyliktokai lengvai įveikė pateiktą pamokos užduotį – kiekvienas turėjo papasakoti apie savo vasaros atostogas, įterpdamas žodį, kurį išsitraukė burtų keliu. Šie žodžiai nebuvo susiję su atostogomis ar vasara, tačiau turėjo tapti pasakojimo dalimi ir neišsiskirti iš konteksto. Bendraklasiai, išklausę pasakojimų, turėjo įvardinti tą žodį. Kūrybingi mokiniai išmintingai įpynė šiuos žodžius į savo vasaros atostogų įspūdžius, tad neretai tekdavo paspėlioti ir ilgiau. Septintokai tobulino savo kalbėjimo įgūdžius kurdami dialogus. Lauko erdvė leido kiekvienai porai rasti sau tinkamą vietą, atsisėsti atokiau nuo kitos kalbančios poros ir netrukdomai bendrauti. Mokiniai džiaugėsi galimybe turėti savo asmeninę erdvę, nes kabinete dialogų metu kyla nemenkas šurmulys.

Rugsėjo antrą ir trečią savaitę technologijų mokytojas L. Klimas penktokų pamokas vedė Purvės parke, nes pagal programą penktokai turėjo mokytis, kokie medžiai ir krūmai auga Lietuvos miškuose, parkuose, soduose. Eidami parko takais, mokiniai stebėjo aplinką, padedami mokytojo vardino medžių rūšis, stengėsi prisiminti krūmų ir medžių pavadinimus, išsiaiškino, kokiomis savybėmis pasižymi skirtingos medžių rūšys, kurių mediena tinkamesnė dailiems darbeliams pagaminti per technologijų pamokas. Grįžę į klasę mokiniai rungtyniavo tarpusavyje, kas prisimins daugiau medžių ar krūmų pavadinimų ir, dėdami pėdą prie pėdos, nueis didesnį atstumą.

Prie lauko klasės, ant kalnelio, dvyliktokams vyko ir šokio pamoka (mokytoja M. Kvietkuvienė). Rudeniškai šiltos saulės atokaitoje mokiniai su mokytoja kalbėjosi apie šių mokslo metų tikslus, uždavinius, „lijo“ pasiūlymais dėl projekto „Šimtadienis“.

Taigi akivaizdu, kad mokymasis netradicinėse erdvėse mokiniams patinka, nes suteikia mokymosi temai gyvenimišką pagrindą. Patrauklių metodų panaudojimas mokantis linksmai ir už klasės ribų leidžia mokiniams suvokti, kad vadovėliuose pateikiama medžiaga – tai tik vienas iš galimų šaltinių, o mokytis galima visur, visada ir įvairiais būdais. Todėl nekantraudami laukiame pavasario, kada vėl galėsime persikeltį į lauką. O iki to laiko stengsimės vieną kitą pamoką pravesti muziejuose, bibliotekose, lankytinose istorinėse vietose, įvairiose įstaigose, juk mokymosi erdvių tikrai daug ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Reikia tik šiek tiek išradingumo.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Vaičaitienė